Atėnų akropolis ir Partenonas
Tobulumo vieta, dieviškumo apsireiškimas, sujaudinimo mechanizmas –
tokius šlovinančius ar net keistus epitetus vienam pastatui paskyrė
įvairaus laikmečio asmenybės, architektai, keliautojai, rašytojai. Šis
pastatas – tai Partenonas – deivės Atėnės šventykla, pastatyta ant
Akropolio plokščiakalnio Atėnuose. Kas tokio yra šiame 2500 metų senumo
pastate, kad verčia šitaip stebėtis ir žavėtis? Kodėl Partenonas
priskiriamas prie aukščiausių meno kriterijų, su kuriuo, lyg atskaitos
tašku, lyginami pasaulio architektūros kūriniai
Partenonas ir jo kerai
I a.pr.m.e. užkariavę ir paskelbę Graikiją Romos imperijos provincija, romėnai buvo pavergti graikų meno. Perimdami graikų architektūros tradicijas grakščias jų kolonas romėnai pritaikė savo visuomeninių pastatų ir privačių vilų statyboje. I a.pr.m.e. Vitruvijus, romėnų architektas ir inžinierius, išanalizavo graikų architektūrą, aprašydamas ir Partenoną bei jo mįslingas proporcijas savo dešimties tomų architektūros veikale „De Architectura„, kuriuo remiamasi nuo renesanso iki pat mūsų dienų.
Ilgą laiką Graikija, būdama Bizantijos, o vėliau Osmanų imperijos sudėtyje, buvo nelengvai prieinama vakarų Europai. Didžiųjų XVII-XVIII amžiaus kelionių po Italiją metu Graikija buvo aplenkiama, tačiau pažystama per senovės Romos imperijos monumentus. Partenonas buvo lankomas pavienių ekspedicijų, fiksuojamas piešiniuose ir graviūrose, tačiau neretai klaidingai iškraipant ir spekuliuojant. Tikslus Partenono bei kitų senovės graikų monumentų išmatavimas ir vaizdų išplatinimas XVIII a. II pusės James Stuart ir Nicholas Revett leidinyje „Antiquities of Athens Measured and Delineated„, sužadino vakarų Europos domėjimosi graikų menu ir architekūra atgimimą.
XIX a. pradžioje Škotijos miesto Elgino
lordas Thomas Bruce, tuometinis britų ambasadorius Osmanų imperijoje,
surinko ir išsiuntė menininkų ekspediciją į Atėnų Akropolį studijuoti
bei fiksuoti antikos palikimo. Tačiau tai nesibaigė tik Akropolio
studijomis. Nesutramdęs išaugusio susižavėjimo, o galbūt godumo, Elgino
lordas nupirko iš Osmanų imperijos beveik pusę Partenono skulptūrų,
išplukdydamas jas į Angliją.
1829 metais Graikija, atgavusi nepriklausomybę nuo Osmanų imperijos, atvėrė savo duris vakarų pasauliui – į šalį plūstelėjo vakarų Europos menininkai ir keliautojai. Tačiau archeologinių tyrimų objektu Partenonas tapo tik 1847 metais, iš jo vidaus pašalinus Osmanų imperijos laikų mečetės liekanas. Akropolis ir Atėnų miesto klasikinė praeitis tapo kultūrinių piligriminių kelionių tikslas. XIX amžiuje graikų meno atgimimas pasireiškė visuomeninėje architektūroje, reprezentaciniuose pastatuose Vokietijoje, Anglijoje, Škotijoje, JAV.
1911 metais ant Akropolio kalvos, po didingo Partenono aura stiprų pašaukimą tapti architektu pajuto vienas modernizmo architektūros pradininkų – Le Corbusier (tikrasis vardas Charles-Eduard Jeanneret). Tuo metu, būdamas jaunas, jis aplankė Akropolį savo simbolinėje septynių mėnesių įkvėpimų paieškos kelionėje. Būsimajam architektui Partenonas pasirodė tarsi natūraliai išaugęs iš žemės, o kolonos sutartinai paklūstančios gamtos dėsniams. Tai jis pavadino Partenoną „sujaudinimo mechanizmu“ (pranc. „machine à èmouvoir„). Visus įspūdžius Le Corbusier išsakė savo dienoraščiui, kurį šiandien galime perskaityti knygoje, pavadintoje „Kelionė į rytus„
Pasiekti tobulą formą
Partenonas, pastatytas V a.pr.m.e. viduryje, graikų meno „aukso amžiuje“, yra labiausiai kopijuotas pastatas pasaulyje. Jis žavi tobula forma ir proporcijomis, o jo marmuriniai luitai sujungti milimetro tikslumu, tačiau Partenonas beveik neturi tiesių linijų. Šiandien žinoma, kad visos to meto metamatinės žinios buvo panaudotos sąmoningai apskaičiuojant teisingus išlinkius ir nuokrypius, siekiant optinėmis apgaulėmis sukurti tobulą reginį.
Harmoningas pastato dalių – kolonų ir perdengimų – santykis, vėliau pavadintas orderiu, buvo rastas ir tobulintas jau nuo VII a.pr.m.e. Kad pasiektų šį idealų ir harmoningą proporcijų santykį graikai rėmėsi ne tik matematika, bet ir tuo, ką jie itin aukštino – vyro-atleto kūnu. I a.pr.m.e. Vitruvijus rašė, kad proporcijų matu šventyklų kolonoms graikai rinkosi žmogaus pėdos ir jo ūgio santykį – vieną šeštąją, kurį vėlesniuose orderiuose nuolat tobulino. Partenono dorėninių kolonų skersmuo ir sudaro beveik šeštąją dalį jų aukščio. Harmoningų Partenono formų paslaptį mokslininkai įminė rasdami įvairiose pastato dalyse atsikartojantį vienodą 4:9 proporcijų santykį – aukščio ir pločio, pločio ir ilgio, atstumų tarp kolonų centrų ir kolonų skersmens proporcijose.
Be harmoningų proporcijų Partenonui būdinga ir daugybė išlinkių. Įgudusi akis pastebės, kad visos kolonos yra išlenktos ir sutartinai siaurėja į viršų. Toks kolonos išlenkimas, vadinamas entaze, buvo naudojamas ir ankstesnėse graikų šventyklose, tačiau Akropolio Partenone ji ištobulinta ir parinkta itin subtili. Entazė suteikė kieto marmuro kolonoms gyvybės.
XIX a. I pusėje pastebėta, kad Partenone išlenktos ne tik kolonos – o išlenkti ir kitaip koreguoti dauguma paviršių. 1838 metais vengrų architektas Joseph Hoffer paskelbė apie horizontalius Partenono išlinkius: pamato – stilobato, perdengimo – antablemento, o tuo pačiu ir perdengimo sijų – architravų. Stilobato – šventyklos pamato – plokštumo kraštai yra apie 5 cm žemiau nei jo vidurys.
Partenono kolonos yra ne tik siaurėjančios, bet ir šiek tiek pasvirusios į šventyklos centrą. Palenkę ne tik kolonos, bet ir sienas į vidų graikai tarsi įžemino pastatą, padarė jį stabilų ir kartų lengvą, štai kodėl jis atrodo tarsi išaugęs iš žemės. Krašte stovinčios kolonos yra žemesnės, nes graikai žinojo, kad kolona regima žydro dangaus fone atrodys plonesnė už vidines kolonas sienos fone. Atstumai tarp kolonų nėra vienodi – tarp kraštinių kolonų atstumai mažesni nei tarp viduryje esančių. Nevienodi atstumai yra ir tarp frizo elementų – triglifų bei metopų – artėjant prie krašto šie atstumai mažėja.
XIX a. II pusėje pastabėta, kad vakarinio fasado laiptų centras nesutampa su pastato fasado centru – laiptai tarsi patraukti į šoną, į Propilėjų vartų pusę, ir yra išgaubti taip pat, kaip kitos horizontalios pastato dalys. Ši laiptų simetrija buvo reikalinga todėl, kad Partenonas buvo ne vienintėlis pastatas, o komponuojamas statinių grupėje. Pirmiausia, ką matydavo senovės atėnietis pakilęs pro Propilėjų vartus į Akropolį buvo Atėnės Promachės skulptūra, ir tik vėliau jis išvysdavo kampu stovintį pargridinį Akropolio komplekso pastatą – didingąjį PartenonąSenoves Statyba Architektūra
Vidaus Apdaila Kaunas
Plytelių klijavimas kaunas 8602-87613 Vidaus apdailos darbai kaune
Langų apdaila, Gipskartonio montavimas,
Dailylenčių kalimas, Pertvarų montavimas,
Laminato- Parketlenčių klojimas
www.paslaugos.net
Įtempiamos Lubos 8607-41195
Įtempiamos Lubos Visoje Lietuvoje -Matinės Įtempiamos Lubos
-Satino Įtempiamos Lubos
-Blizgios Įtempiamos Lubos
-Natūralaus audinio DESCOR Įtempiamos Lubos
www.itempiamos-lubos.paslaugos.net
Reklama
Rankų darbo papuošalai 8676-75137 Apyrankės, Auskarai, Kaklo papuošalai,
Perlu vėriniai, Rožančiai
GAMYBA, PARDAVIMAS, UŽSAKYMAI
Vėrinių Taisymas- Pervėrimas
www.papuosalai.paslaugos.net