PASAULIO GRAŽIAUSIOS PILYS

Noišvanšteinas (Neuschwanstein) - viena įspūdingiausių ne tik Vokietijos, bet ir visos Europos ar net pasaulio pilių. Ji tokia graži, kad net tapo įkvėpimu Disnėjaus filmuko "Miegančioji gražuolė" piliai.

Noišvanšteino pilis (Schloss Neuschwanstein) – viena gražiausių pilių Vokietijoje, kuri buvo pastatyta Bavarijos karaliaus Liudviko II 1869 m. Deja, karalius šia idiliška bokšteliais išpuošta pilimi džiaugėsi tik 100 dienų – po to buvo pripažintas negalinčiu valdyti krašto ir ištremtas.

Paradoksalu, bet Liudvikas II, statęs pilį siekdamas pasislėpti nuo žmonių, turbūt niekada nesitikėjo, kad po 100 metų pilies slenksčius kasmet mins po 1,3 mln. žmonių.

Pilies menės papuoštos piešiniais iš vokiečių mitų. Noišvanšteino pilis, dažnai dar vadinama „pasakų pilimi“, stovi netoli Hohenschwangau miestelio, esančio prie Austrijos sienos. Netoliese yra tarp kalnų tyvuliuojantis Alpsee ežeras.

.

Šamboro pilis (Château of Chambord) - didžiausia ir viena garsiausių Luaros slėnio pilių, buvusi Prancūzijos karalių medžioklės rezidencija. Garsi dėl savo nuostabios architektūros, ši pilis nuolat atsiduria įvairių rekomenduojamų aplankyti pilių sąrašų aukštumose.

Šamboro pilis (pranc. Château de Chambord – pilis Prancūzijoje, Luaros ir Šero departamente, 14 km. į rytus nuo Blua, Luaros intako Kosono kairiajame krante. Pasaulio paveldo paminklas.

Didžiausia ir viena garsiausių Luaros slėnio pilių. Buvusi Prancūzijos karalių medžioklės rezidencija. Napoleonas pilį atidavė maršalui Lui Aleksandrui Bertjė, 1821 m. ją paveldėjo Bordeaux kunigaikštis. 1932 m. išpirko valstybė. Pilį per metus aplanko apie 800 000 turistų.

Pilyje dažnai gyvendavo karalius Liudvikas XIV. 1725–1733 m. gyveno pabėgęs Abiejų Tautų Respublikos valdovas Stanislovas Leščinskis.

1519–1556 m. ją pastatė karalius Pranciškus I, kad galėtų gyventi šalia savo meilužės Tury kunigaikštytės. XVII a. išplėsta. Pilis renesansinė, su 5500 ha parku, aptvertu 32 km ilgio tvora. Pagrindiniai rūmai su 4 cilindriniais bokštais, stačiakampio plano kiemas su 4 kampiniais cilindriniais donžonais.

.
Vindzoro pilis (angl. Windsor Castle) − Anglijos karalių vasaros rezidencija Anglijoje, Berkšyro grafystėje, Vindzore, prie Temzės upės; apie 30 km į vakarus nuo Londono.

Vindzoro pilis yra seniausia paveldima karališkoji rezidencija D. Britanijoje. Šioje vietoje jau XI a. stovėjo medinė pilis, vėliau perstatyta ir išplėsta. Tai viena monumentaliausių pilių Jungtinėje Karalystėje ir didžiausia gyvenama pilis pasaulyje. Vindzoro pilyje priskaičiuojama per 1000 kambarių.

Vindzoro pilis − viena iš trijų oficialių karališkosios šeimos rezidencijų. Karalienė Elžbieta II čia praleido didelę dalį savo vaikystės.

Žymiausieji pilies pastatai: Šv. Jurgio koplyčia (St. George‘s Chapel) − gotikinė XVI a. koplyčia, kurioje palaidota 10 šalies valdovų. Šios koplyčios rūsiuose ilsisi žymiojo karaliaus Henriko VIII palaikai. Apvalusis bokštas (Round Tower) − iškilęs XII a. Šiuo metu jame įrengtas karališkasis archyvas. Karalienės Marijos lėlių namelis (Doll House) − tai miniatiūrinė dovana karalienei.
Pilies istorija

Pilies istorija prasidėjo Vilhelmo I Užkariautojo laikais, kai jis, 1066 m. su savo kariuomene išsilaipino Britanijos salose ir jas nukariavo. Pradžioje ant aukšto Temzės upės kranto buvo pastatyta medinė pilis, skirta vieno iš kelių į Londoną kontrolei, o pirmosios akmens sienos buvo sumūrytos tik po šimto metų prie Henriko II Plantageneto. Tačiau pagrindiniai statybos darbai vyko XIII−XIV amžiais. Pilis buvo rekonstruota iš pagrindų, o jos apylinkėse pradėti veisti pirmieji sodai. Vieno sodo dabartinį vaizdą Vindzoras įgavo 16−ame amžiuje, prie Henriko VIII.

Pilis buvo statoma pagal klasikines europines tradicijas: pradžioje buvo supilta dirbtinė kalva, ant jos pastatytas centrinis bokštas − donžonas arba citadelė, kurį laiką ir buvusi visa pilis. Vėliau aplink kalvą buvo iškastas gynybinis griovys, aplink kurį pastatytos dar dvi lygiagrečios sienos. Kadangi apsauginiame griovyje vanduo nesilaikydavo ir per gruntą pastoviai nutekėdavo į Temzę, jau mūsų laikais jame buvo įveistas sodas.

Šiandien pilies kompleksą sudaro trys dalys: Apatinis, Vidurinis ir Viršutinis kiemai, kurių kiekvienas apjuostas sienomis su bokštais. Visi pilies vartai veda į Vidurinį kiemą, kuriame yra Apvalusis bokštas. Jo aukštis 45 metrai, o į viršų veda 220 laiptelių. Tai apžvalgos aikštelė, iš kurios atsiveria nuostabus vaizdas. Kai karalienė lankosi pilyje, Apvaliajame bokšte pakeliamas jos asmeninis standartas (vėliava). Bokštas įžymus dar ir tuo, kad prie karaliaus Eduardo II čia rinkdavosi apvaliojo stalo riteriai. Apvaliojo bokšto viršuje yra pristatyta varpinė, kurioje kabo Sevastopolio varpas, XVIII a. nulietas Maskvoje, o XIX a. po Krymo karo atitekęs anglams. Juo skambinama tik tada, kai miršta Britanijos monarchas.

Rytiniame pilies kieme, kuris vadinamas Viršutiniu, yra dviejų dalių asmeniniai karalienės Elžbietos II apartamentai. Karališkoje apartamentų dalyje gyvena karališkoji šeima, kai lankosi Vindzore.

Žemutiniame kieme stovi Sent Džordžo varpinė − anglų gotikos šedevras, ir „Vindzoro pasaga“ − pusračiu sustatyti tarnų namai. Varpinėje vyksta karališkos šeimos narių vestuvės. Čia palaidota ir dauguma žymiausių Anglijos monarchų.

Nuo pilies bokštų galima pamatyti Didįjį Vindzoro parką. Anksčiau tai buvo karališkieji medžioklės plotai. XVII a. pabaigoje parke buvo nutiestas 3 mylių ilgio takas pasivaikščiojimams. Prieš rytinį fasadą tęsiasi prancūziško stiliaus terasinis sodas, įveistas valdant Jurgiui IV. XX a. pabaigoje pagal Tomo Stiuarto−Smito projektą Vindzore buvo įveistas Jubiliejinis sodas, auksinio karalienės jubiliejaus progai pažymėti.

Vindzoro pilis yra Anglijos turizmo traukos centras, kiekvienais metais ją pamatyti iš viso pasaulio suvažiuoja milijonai turistų

.
Dunrobino pilis (Dunrobin castle) - kalbant apie pilis ir Didžiąją Britaniją, tiesiog negalima nepaminėti Škotijos. Daug kas yra bent nuotraukose matę Edinburgo ar Eilean Donano pilį. Bet tik pažiūrėk į Dunrobino pilies nuotrauką! Jei trauksi į "pilių medžioklę", būtinai apsilankyk!
Dunrobino pilis yra esminė romantinė pilis ir Sutherlando senelių bei kunigaikščių protėvių namai.

Tai pilis, kuriai atrodo, kad ji turėtų priklausyti pasakai ir būtinai pamatyti kiekvienam, keliaujančiam per aukštumas. Jis įsikūręs šiaurinės aukštumos rytinėje pakrantėje, į šiaurę nuo Golspie ir Dornoch kaimų.
Primenantis prancūzišką pilį su draminiais kūginiais smaigaliais, ji didingai išsidėsčiusi ant kalvos su vaizdu į jūrą. Dunrobinas yra neabejotinai geras būdas nukreipti senąją Škotiją!
Pilyje yra įspūdingi 189 kambariai, kurie visi buvo dekoruoti ekstravagantiškai (ir išlieka puikiai išsaugoti).

Iš pilies pusės atsiveria puikus vaizdas į jūrą ir aplinkinius sodus; ir pasivaikščiojimas po šiuos sodus pasirodys ne mažiau įspūdingas, nes per dieną kylantys falonai - vieninteliai tokio tipo regione!
Viduramžiais (maždaug 1300-aisiais) datuojamas Dunrobino pilis yra vienas iš seniausių negyvenamų namų Škotijoje, kuriame buvo įsikūrę Sutherlando grafai ir kunigaikščiai, vėliau ji buvo naudojama kaip internatinė mokykla.

Nuo to laiko pastatas patyrė daugybę pakeitimų, tačiau dalis pirminės struktūros vis dar matoma iš vidaus kiemo.

Nuo to laiko, kai pilis buvo pastatyta, nuosavybė buvo perduota įvairiems Sutherlando karaliukams, kurie kiekvienas papildė ypatingą pagyvėjimą, apsaugą ir išplėtimą, atlikdami daugybę renovacijų.

Nemaža originalios struktūros dalis vis dar matoma ir šiandien; seniausia pilies dalis, bokštas, išlikusi skliautuota kiekviename aukšte, o jos sienos yra dviejų metrų storio.

.
Pilys įdomios gali būti ne tik savo įspūdinga architektūra, bet ir su jomis siejamomis istorijomis. Štai Rumunijoje esanti Brano pilis (Castelul Bran) labiausiai žinoma kaip "Drakulos pilis", kurioje gyveno Bremą Stoukerį garsųjį personažą sukurti įkvėpęs Valakijos princas Vladas Drakula. Must see visiems siaubų-baubų mėgėjams!
Brano pilis (rumun. Castelul Bran, vok. Törzburg, veng. Törcsvár) arba Drakulos pilis – nacionalinis paminklas ir žymus objektas Rumunijoje, Brano mieste, netoli Brašovo. Tvirtovė yra išsidėsčiusi tarp Transilvanijos ir Valakijos regionų. Dažniausiai žinoma kaip Drakulos pilis (nors ji yra tik viena iš kelių vietų, susijusių su Drakulos legenda, įskaitant Poenari ir Huniadų pilis), kurioje gyveno airių romanisto Bremo Stokerio kūrinio „Drakula“ pagrindinis veikėjas. Vis dėlto nėra jokių įrodymų, kad B. Stokeris būtų ką nors žinojęs apie šitą pilį, šiek tiek susijusią su Valakijos princu Vladu Drakula, kuris, kaip spėjama, įkvėpė rašytoją sukurti garsųjį personažą. Vienas olandų rašytojas atrado vietą, kurią iš tikrųjų omenyje turėjo B. Stokeris, savo romane minėdamas Drakulos pilį, tai – negyvenama 2033 m aukščio viršukalnė Izvorul Călimanului, esanti Transilvanijoje, netoli buvusios sienos su Moldova.

Šiuo metu pilies vietovė yra gausiai lankoma turistų. Pilyje eksponuojama baldų ir meno kūrinių kolekcija, surinkta Rumunijos karalienės Marijos. Kalno apačioje yra įrengtas muziejus po atviru dangumi, kuriame galima pamatyti Rumunijos valstiečių darbo įrankius, pastatus (gyvenamuosius namus, klėtį ir t. t.), surinktus iš visos šalies
Vokiečių Ordino kariai 1212 m. pastatė medinę pilį. Ją buvo numatyta naudoti kaip apsauginę tvirtovę prie įėjimo į kalnų slėnį, pro kurį prekybininkai keliaudavo daugiau nė tūkstantmetį, tačiau 1242 m. pilis buvo sugriauta į Europą besiveržiančių mongolų. Pirmasis dokumentas, kuriame minima Brano pilis, buvo 1377 m. lapkričio 19 d. Vengrijos karaliaus Liudviko I Anžu siųstas nutarimas saksams, leidžiantis jiems statyti tvirtovę, panaudojant savas lėšas ir darbininkus; tada buvo įkurtas ir Brano miestas. 1438–1442 m. pilis buvo naudojama kaip apsauginė tvirtovė prieš Osmanų imperiją, o vėliau tapo muitinės postu kalnų perėjoje tarp Transilvanijos ir Valakijos (manoma, kad tuo metu pilį trumpai valdė Valakijos karalius). Vėliau, 1448–1476 m., valdęs karalius neatrodė, kad būtų susidomėjęs ar kuo nors susijęs su šia pilimi, nors yra įrodymų, kad jis joje lankėsi. Brano pilis priklausė Vengrijai, tačiau dėl to, kad Vladislovas II nesugebėjo sumokėti skolų, teisės į tvirtovę 1553 m. atiteko Brašovo miestui. Branas atliko karinį strateginį vaidmenį iki XVIII a. vidurio.

1920 m. pilis tapo Rumunijos Karalystės karališkąja rezidencija. Ji buvo mėgstamiausia Karalienės Marijos vieta. Vėliau pilis atiteko jos dukteriai Ileanai, 1948 m. ją užėmė komunistai, o karališka šeima iškeldinta.

2005 m. Rumunijos vyriausybė priėmė specialų įstatymą, leidžiantį žmonėms atgauti iš jų neteisėtai atimtą turtą, įskaitant ir Brano pilį. Po metų pilis buvo grąžinta karališkai šeimai, Princesės Ileanos sūnui ir įpėdiniui Dominykui Habsburgui. Dar po metų buvo pareikšti kaltinimai, kad pilis buvo grąžinta neteisėtai, tačiau kaltinimai vėliau buvo atmesti

.
Oberhofeno pilis (Schloss Oberhofen) - nuostabaus grožio pilis Šveicarijoje, ant Tuno ežero kranto. Pamenu, parduotuvėje net dėlionę mačiau su jos vaizdu! Neįtikėtinas vaizdas! Juk tai Šveicarija.
Oberhofeno pilis įsikūręs to paties pavadinimo mieste Šveicarijoje Berno kantone Thun ežero krante. Pilis buvo liudytojas ir tiesioginis dalyvis Šveicarijos kantonų kovoje dėl nepriklausomybės. K XIX c. Tai buvo griuvėsiai, tačiau dėl savo sumanaus restauravimo šiomis dienomis ji yra viena gražiausių romantiškų pilių Šveicarijoje ir meno vadovėlis, kuriame visos epochos, reprezentuojančios tokius klasikinius stilius kaip barokas, gotika, renesansas ir imperija, harmoningai gyvena po vienu stogu.

Kasmet šimtai tūkstančių turistų atvyksta pamatyti Oberhofeno pilį. Juos traukia neįprastas, galbūt netgi pasakyti, „nuostabus“ statybos stilius ir turtingiausias interjero dekoravimas.

Šiame senoviniame Šveicarijos pilyje taip pat yra istorinis muziejus, kurio ypatinga apdaila yra ne tik daugybė istorinių eksponatų, bet ir beveik autentiški senų patalpų interjerai. Muziejus buvo įkurtas kaip Berno istorijos muziejaus filialas, tačiau turistų populiarumas suteikė jam galimybę nuo 2009 m. Tapti nepriklausoma institucija
Istorija

Pilies Oberhofeno istorija prasideda nuo 1130-ųjų metų. Tačiau šiuolaikiniai istorikai visiškai nesutinka su šia nuomone ir sako, kad „pilis ant ežero“ pasirodė šiek tiek vėliau.

Yra tai, kad metraščiuose nurodomas 1130-asis, kaip vienuolyno įkūrimo metai, kuris buvo pastatytas pusę kilometro nuo teritorijos, kur dabar pakyla Pasakų Oberhofenas. Tomis dienomis vienuolynai dažnai buvo statomi ne tik vienuoliams, kurie pasiūlė Dievui maldas. Dažniausiai kareivinės buvo šalia kunigų ląstelių, o vienuolynas buvo kažkas panašaus į šventos vietos ir įtvirtinimo „harmoningą tandemą“. Vienuoliai turėjo mažai pinigų, jei mes, be abejo, sumažėjome „Fraumunster“ vienuolyną, todėl jie dažnai pasirašė sutartis su kariniais vienetais, saugančiais strategiškai svarbų tašką. Šiandien vienuolyno tvirtovė lieka beveik nieko, o labai tiksliai netgi nepalieka griuvėsių: vieta, kur buvo rasta tvirtovė-vienuolynas, gali būti atpažįstama tik pagal jo aukštį ir gilų griovį, kuris anksčiau nebuvo prieinamas priešo kariams.

Oberhofeno pilis mažame mieste atsirado tuo metu, kai Walter von Eschenbach valdė Berno Oberlandą. Šį kunigaikščio, kuris buvo legendinio Zuhringeno dinastijos dalis, užsakymu prasidėjo prabangios pilies statyba. Iš pradžių buvo pastatytas nedidelis donjonas, po kurio atsirado kitų architektūrinių struktūrų. Per trumpą laiką pilį pakeitė didžiulis savininkų skaičius, daugelis jų pastatė vis daugiau naujų pastatų, kurie, žiūrint iš ežero, primena didžiulius grybus.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad Oberhofenas yra išskirtinai dekoratyvinis šedevras, kuriame vyko ramus gyvenimas, buvo surengti rutuliai ir vyko puikūs priėmimai. Tačiau ši nuomonė toli gražu nėra tiesa, pilis dažnai tarnavo kaip vieta, kur eschenbacho palikuonys paslėpė nuo persekiojimo. Be to, pilis ir netoliese esantis miestas dažnai tapo Hapsburgo, Eschenbacho ir Berno valdžios nesutarimų obuoliu. Visi norėjo patekti į savo valdžią tokiu „tidbitu“, kuris taip pat turėjo strategiškai svarbų tikslą: 1386 m. Netoli pilies įvyko kruvinas mūšis: Hapsburgai patyrė truputį pralaimėjimą, jų kariuomenę išmušė daug Berno kantono armija. Po 11 metų Scharnachthal dinastija nupirko pilį iš Berno kantono, kuris užėmė neutralią poziciją, o jo palikuonys pradėjo plėstis ir papuošti Oberhofeno pilį.

1473 m. „Obrerhofen“ pilis „gavo“ prabangią koplyčią, kuri buvo pastatyta netoli Donjono, pastatyta Walterio von Eschenbacho karaliavimo metu. Tačiau pilis klestėjo nuo 1651 iki 1801 m. Per šį laikotarpį pilis priklausė Berno kantono atstovams. Jų vadovaujama, kad daugelis architektų pastatė aukštą bokštą su stogu, pagamintą iš mažos piramidės, ir sparną mados ir prabangaus baroko stiliaus. 1700 m. Tiesiai ant ežero pasirodo miniatiūrinis ir pasaulinio garso bokštas, kuris jau seniai laikomas Oberhofeno bruožu. Apskritai, per Balio valdymą (kantono valdžios atstovus) pilis tampa vieta, iš kurios administruojama kantono dalis ir kur siunčiami mokesčiai. Oberhofenas tampa gyvenamąja vieta, o ne tik gyvenamąja vieta, bet ir nuostabiu rūmu, kuris visiškai atitinka Balio įtaką ir galią.

1801 m. Dėl finansinių sunkumų Berno kantono valdžios institucijos nusprendė vėl parduoti Oberhofeno pilį privačiose rankose. Netgi buvo surengtas tam tikras aukcionas, kuriame „pergalę“ laimėjo turtingiausia „Portoale“ grafų šeima. Įtakų turinčių asmenų pavedimu pilis ir kai kurios jo aplinkinės struktūros buvo iš dalies atstatytos tuo pačiu moderniu stiliumi. Beje, būtent tuomet, kai pilį valdė Portoaleo grafai, jis įgijo nuostabų vaizdą, kad šiuolaikiniai turistai gali mėgautis. Beje, Oberhofeno pilis tapo ryškiu naujo stiliaus pavyzdžiu, kurį šiuolaikiniai architektai vadina romantiškais. 

.
Bojnice pilis (Bojnický zámok) - tikra pasakų pilis Slovakijoje. Taip ir įsivaizduoji istorijas apie burtininkus, karalius, karalienes, princus ir princeses.
Boinicės pilis – tai netoli Prievidzos miestelio esanti viduramžių pilis Slovakijoje, neretai tituluojama šios šalies pasakų pilimi. Pirmieji rašytiniai šaltiniai Boinicės pilį ir Boinicės geoterminius šaltinius mini dar 1113 m. Tačiau 19 amžiuje pilis buvo pastatyta pagal Luaros slėnio pilių pavyzdį. Pilis iškilusi ant travertino kalvos virš Boinicės miestelio, Slovakijos vakarinėje dalyje, apie 180 km į šiaurės rytus nuo šalies sostinės Bratislavos.

Kasmet pavasarį pilyje rengiamas vaiduoklių festivalis, kuomet pilį užplūsta vaiduokliai, šmėklos, raganos ir vampyrai iš viso pasaulio. O taip pat pilyje rengiamas ir tradicinis Vasaros muzikos festivalis. Boinicės pilis yra viena labiausiai lankomų pilių Slovakijoje. Romantiškoji pilis taipogi yra populiari filmuojant istorinius ir fantanstinius filmus.

Boinicės pilyje įsikūręs muziejus, supažindinantis su pilies istorija. Kadaise pilis priklausė vengrų didikams. Pilies muziejuje įrengta ekspozicija, kurioje galima išvysti originalius paskutinės pilį valdžiusios vengrų giminės, Palfi, baldus bei kitus autentiško interejero elementus.

Pilį supa gražus parkas, kuriame taip pat yra įsikūręs Boinicės zoologijos sodas. 

.
Predjamos pilis (Predjamski grad) - Slovėnijos į kalną "įaugusi" pilis. Legenda pasakoja, jog XV a. joje šeimininkavo prieštaringai vertinamas Erazmas Predjamietis, "susipjovęs" su Habsburgais, puldinėjęs juos ir slapstesis šioje pilyje. Sakoma, jog jis žinojo apie slaptą tunelį, iš pilies vedantį į netoliese esantį kaimą. Deja, net ir tai neišgelbėjo vargšelio nuo tarno išdavystės...
Ant uolos tarsi pakibusi didinga Predjamos pilis – viena gražiausių Slovėnijoje. Daugiau nei 100 metrų aukštyje, lyg iš kalno olos išaugusi baltuojanti pilis, čia stūksanti jau apie 700 metų, neretai vadinama neįveikiamąja.

Buvusi  vietinio „Robino Hudo“ tvirtovė
Legenda pasakoja, jog kadaise pilies šeimininkas buvo prieštaringai vertinamas Erazmas Predjamietis, arba Luegeris, kuris, tarsi vietinis Robinas Hudas, 15 amžiuje puldinėdavęs turtuolius. Nuo jo rankos kentėjo plačiai po apylinkes išsibarstę Habsburgų dvarai.
Vieta tokiam pilies gyventojui buvo itin palanki: jį saugojo ne tik aplinkiniai kalnai, bet ir natūraliai pilį su Postojnos urvu siejanti ola, „svieto lygintojo“ kadaise naudota kaip atsarginis išėjimas, kuriuo apgulties metu ir maistas būdavo tiekiamas.
Beje, į patį Postojnos urvą, kuris yra viena lankomiausių vietų Slovėnijoje, lankytojai gali patekti už 9 km nuo pilies. Tai vienas didžiausių ir gražiausių Europoje stalagtitų-stalagmitų urvų, kurio labirintai po žeme nusidriekę apie 20 km ir tik dalis iš jų yra pritaikyta lankytojams.
Apie šį pilies savininką, kilmingąjį plėšiką pasakojama daugybė legendų. Viena iš jų mini, jog Erazmas žuvo sėdėdamas tualete, kuomet apgulties metu į pilį buvo paleistas patrankos sviedinys.
Pirmosios žinios apie Predjamos pilį mus pasiekia iš 13 a., kai tuomet dar gotikinė pilis minima vokišku Luego pilies vardu. Renesansinėje pilyje šiuo metu įrengta ekspozicija, supažindinanti su jos buvusiu interjeru, galima pasivaikščioti po gyvenamuosius apartamentus, aplankyti koplyčią ir buvusį kalėjimą.

Kasmet liepos mėnesį pilyje šurmuliuoja Erazmo vardo viduramžių turnyras, kurio metu pilis tarsi sugrįžta į viduramžius.